šutnius

šùtnius, -ė smob. (2) DŽ, LKGI334, NdŽ 1. OGLI271, Šlvn, Vlk kas šunta per šiltai vilkėdamas; kas mėgsta būti šiltoje vietoje: Tai šùtnius! Guli ant pečiaus kab višta ant kiaušinių Lš. Kas zo bernas, kad kap katinas šùtnius Rod. Ak tu šùtniau, lįsk nuog pečiaus, eik darbuit! Pls. ^ Pirtis pirtį apkalba, o abidvi šutnės Mrc. 2. kas nublukęs, blyškios spalvos, blankus (apie drabužį): Nudažė negerai megztinį, išėjo toks šùtnius Mrj. Pasitaikė nupirkt tokia šùtnė [medžiaga], tai niekas nenori nešiot Rdm.